Rūta Kaziliūnaitė. Krrraupioji korupcijos prevencija

Informacija atnaujinta: 2021-04-21 15:44
Rūta Kaziliūnaitė. Krrraupioji korupcijos prevencija

Rūta Kaziliūnaitė, STT direktoriaus pavaduotoja
2021.04.21 LRT.lt  Naujienos/Pozicija

Prieš keliolika metų Lietuvoje buvo leidžiama labai smagi vaikiškų knygų serija – „Krrraupioji istorija“, kurioje smagiai, paprastai, kai kada ironiškai ir, žinoma, kraupiai pristatomi istoriniai įvykiai. Tačiau pagrindinis šios serijos principas – joje vaizduojami tikri istoriniai faktai.

Kai tokiu būdu, siekiant sudominti ir išlaikyti jaunąjį skaitytoją, pristatomi istoriniai įvykiai – smagu. Taip pat itin svarbu, kad tikri faktai, pvz., teisėkūros iniciatyvos, būtų pristatomos objektyviai, eliminuojant bet kokią nepagrįstą kritiką. Ką ir pabandysiu padaryti šiuo komentaru.

Na, o jei šiek tiek surimtėjus, tai čia kalbu apie naujos redakcijos Korupcijos prevencijos įstatymą, kuris šiuo metu svarstomas Seime. Viena iš šiuo projektu numatytų naujovių – viešojo sektoriaus įstaigų ir įmonių pareiga aiškiai apibrėžti, kas jose yra atsakingas už korupcijai atsparios aplinkos kūrimą (pavadinkime juos prevencininkais) bei sudaryti šiems asmenims ar padaliniams bent minimalias sąlygas dar ir vykdyti šią veiklą.

Kaip visa tai turėtų atrodyti? Didesnėse įstaigose ar įmonėse (arba jų grupėje) tam turėtų būti įsteigtas specialus padalinys arba paskirtas šioje srityje besispecializuojantis darbuotojas, kuriam tai būtų vienintelė arba pagrindinė funkcija. Mažesnėse – tai galėtų būti viena iš atsakingo asmens funkcijų arba jas galėtų vykdyti mažesniosios įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios įstaigos (pavyzdžiui, toks santykis yra tarp ministerijos ir įstaigos prie ministerijos) prevencininkas.

Tokiu būdu siekiama palaipsniui keisti dabar gana plačiai (tiesa – ne visur, nes yra nemažai pažangių institucijų, kuriose, suprantant korupcijai atsparios aplinkos kūrimo naudą ir esant atitinkamai politinei/vadovybės valiai jau dabar, net ir nesant įstatyminio įpareigojimo, tokie padaliniai jau yra įsteigti) paplitusią praktiką, kai:

– už korupcijos prevenciją institucijoje atsakingi lyg ir visi, lyg ir niekas;

– atsakingas asmuo lyg ir yra, tačiau šiam nelaimėliui (būtent tokiu neretai ir jaučiasi dėl užgriuvusios korupcijos prevencijos naštos) tai yra n–toji funkcija, vykdoma laisvu nuo visų kitų laiku, jau nekalbant apie galimybes į ją gilintis;

– atsakingas asmuo lyg ir yra, laiko ir galimybių į funkciją pasigilinti lyg irgi šiek tiek palikta, tačiau nei tam reikalingos informacijos, nei veiklos garantijų... taip kad su šia funkcija geriau nepersistengti ir netrukdyti tiems, kas dirba iš tiesų.

Jei pirmoji iš nurodytų „blogųjų praktikų“ paskatino įstatyme įtvirtinti pačią pareigą turėti aiškiai įvardytą už korupcijai atsparios aplinkos kūrimą asmenį ar padalinį, tai kiti du paplitę prevencininko tariamo turėjimo ar netgi neutralizavimo būdai nulėmė siekį įstatyme įtvirtinti pagrindines tokio atsakingo asmens veiklos garantijas – pakankamą kvalifikaciją ir išteklius, nepriklausomumą ir veiklos garantijas, prieigą prie veiklai vykdyti būtinų duomenų ir panašias minimalias sąlygas, kurios būtinos tam, kad būtų galima ne tik vadintis už korupcijai atsparios aplinkos kūrimą atsakingu asmeniu, bet dar ir šį bei tą ta linkme nuveikti.

Ir tai viskas? Na, pagal aptariamą projektą – iš esmės taip, tai pagrindiniai dalykai.

Viešoje erdvėje kartais galime matyti kritikų ir komentatorių, kuriančių savą krrraupiąją istoriją apie krrraupiąją korupcijos prevenciją, interpretacijas.

Tačiau užbėgant įvykiams už akių, galima iš karto pasakyti – aptariamame korupcijos prevencijos modelyje ir įstatymo projekte, kuriuo siekiama šį modelį diegti Lietuvoje, nieko krrraupaus nėra.